≡ Menu

Paprastas Būdas Kaip Pagaliau Reformuoti Švietimo Sistemą: 3 Priežastys, 1 Esminė Klaida Ir “Mano Legendinis Projektas”

unnamed

Bandau įsivaizduoti žmogų, kuris giliai įsitikinęs tvirtintų, kad dabartinė švietimo sistema yra kaip tik tai, ko mums reikia. Ir nepavyksta.

Nes švietimo sistema yra ne tik atgyvenusi. Ji yra toksiška.*

Tu ten buvai, aš ten buvau ir kažkodėl dauguma mūsų nejaučia mokyklai jokių išskirtinai šiltų jausmų.

Taip, buvo ir gerų momentų – berniukai, mergaitės, simpatijos, pokštai, intriga ir gal dar kokia užklasinė veikla – bet pamokos ir visuma?

Nieko gero.

Iš tikro, ji tokia akivaizdžiai nuodinga, kad niekam net nebekyla klausimas „ar reikia reformuoti švietimo sistemą?“.

Vienintelis klausimas – „kaip būtent?“.

Čia dauguma mūsų nuleidžia galvas, kažką nerišliai sumurma ir pasiteisinę, kad turi svarbesnių darbų, grįžta brausinti į feisbuką.

Dėl to aš buvau lygiai taip pat kaltas, kaip ir Tu:

Nors nešiojuosi vieną konkrečią idėją jau beveik metus laiko, bet kol neatidaviau jos viešam Genties teismui, tol nesiskiriu nuo tų, kurie periodiškai piktinasi, kad „sistema supuvusi“, bet taip ir nepasiūlo jokio konkretaus sprendimo.

Metas ištaisyti šią klaidą.

Todėl pradėkim nuo „žvilgtelėjimo po kapotu“ – dėl kokių priežasčių švietimo sistema tokia beviltiška ir kas būtent slypi už visų „edukacinės apokalipsės“ simptomų?

3 ESMINĖS PRIEŽASTYS, KODĖL ŠVIETIMO SISTEMA DEGRADUOJA

„Žmonės nėra tinginiai. Jie tik turi tikslus, kurie jų neįkvepia.“

Tony Robbins

Mes vis dar labai dažnai painiojame priežastis su simptomais. Per dažnai.

Kodėl švietimo sistema braška per siūles, spjaudosi varžtais ir leidžia juodus dūmus? – „Nes tie vaikai yra laukiniai ir su jais neįmanoma susitvarkyti!..“

Kodėl su jais neįmanoma susitvarkyti? – „Nes jiems niekas neįdomu!..“

Pirma – ar jiems tikrai niekas neįdomu? O gal tik tas turinys – ir jo pateikimo būdas – kuris šiuo metu vis dar privalomas mokyklose?

Antra – kodėl jiems tas „niekas“ toks neįdomus? Ar tikrai vien dėl to, kad „mūsų laikais vaikai tiesiog buvo geresni“?

O gal ir truputį dėl to, kad vaikai pradėjo vis labiau jausti, jog mokykloje gaunamos žinios iš tikro yra praktiškai bevertės ir sukonstruotos vien tam, kad įtrauktų mus į beprasmes, visą gyvenimą trunkančias „žiurkių lenktynes“?

Be abejo, čia tik nepatvirtinta prielaida, bet akivaizdu, kad skaitmeniniam ore sklando vis daugiau laisvai prieinamos informacijos ir ji daro įtaką kiekvienam, kuris tą informaciją gauna.

Bet aš nuklydau.

Ilgą istoriją trumpai, žemiau rasi 3 priežastis, kurios, mano suvokimu, labiausiai prisideda prie to, kad globali švietimo sistema lėtai, bet stabiliai ristųsi žemyn.

Štai jos:

1. Švietimo sistema represuoja unikalius kiekvieno vaiko sugebėjimus. 

„Kiekvienas yra genijus. Bet jei Tu vertinsi žuvį pagal jos sugebėjimą laipioti medžiais, ji nugyvens visą savo gyvenimą, tikėdama, kad yra kvaila.“

Albert Einstein

Mokyklose mes verčiam vaiką daryti tai, kas neatitinka jo natūralių polinkių, pomėgių ir sugebėjimų, parašom jam blogą pažymį ir įtikinam, kad jis yra kvailas, prastesnis už kitus ir apskritai, mažai kam tikęs.

O tada stebimės, kodėl tiek daug žmonių nemėgsta savo darbo ir iš nuobodulio – iš nežinojimo, kaip įdarbinti tą kūrybinį potencialą, kurį MES VISI jaučiame savyje – ima be saiko vartoti alkoholį, cigaretes, teliką, internetą, smurtą, čipsus ir kitas priklausomybes.

„Tikrai – kodėl jie visi tai vartoja? Kaip keista…“

Nes tai supistai pelninga. Štai kodėl.

Supistai pelninga turėti masę žmonių, kurie blogai jaučiasi dėl to, kad visiškai nepažįsta savęs ir klaidingai tiki, kad „gyvenimas tiesiog yra toks ir nieko čia nepadarysi“.

O tada, kad nesijaustų taip blogai, griebiasi visų įmanomų „malšinamųjų“, kokius tik siūlo aplinka.

Kada paskutinį kartą gėrei alaus?

2. Švietimo sistema žudo kūrybingumą ir inovatyvumą;

Ar įmanoma inovuoti – sukurti kažką iš tikro naujo ir vertingo – nedarant klaidų?

„Tada-a-am!.. Štai jis – naujas pasaulinis šedevras, kurį aš sukūriau iš pirmo karto tobulą, teisingą ir be klaidų.“

Esi girdėjęs kažką panašaus?

Ir negirdėsi.

(Nebent esi atsidavęs biblijos fanas. Bet ir ten nutylima ar visas 7 dienas viskas ėjosi, kaip sviestu patepta.)

Nes klaida – tai ne kas kitą, kaip neišvengiama (privaloma!..) mokymosi, kūrybos ir evoliucijos  procesų dalis.

Už kurią mokyklose yra baudžiama.

(Dar kartą – už ką baudžiama mokyklose?..)

Retorinis klausimas Tau:

Kokia tikimybė, kad Tu išsaugosi autentišką, iš vidaus kylantį norą ieškoti, tyrinėti, klysti ir eksperimentuoti, jei už tai esi baudžiamas?

Kasdien.

12 metų iš eilės.

3. Švietimo sistema yra beviltiškai praradusi ryšį su realybe.

Jau žinai, kad Kalėdų senelį iš tikro išrado Coca-Cola?**

Labai gerai, tada ši naujiena Tau skaudės mažiau:

Testai, datų, formulių ir kitų „mirusių“ faktų įsiminimas moksleivių niekaip neparuošia realaus pasaulio iššūkiams.

Netiki?

Tada surask darbo vietą, kurioje pinigai mokami už tai, kad Tu išsprendi testą, prisimeni formulę arba žinai daug įvairių faktų.

„O!.. 96 teisingi atsakymai iš 100! Neblogai, štai Tau 200 litų.“

Nes „tiesiog informacija“ yra praktiškai bevertė – jos kiekis absoliučiai per didelis, jos nuolat daugėja, ji nuolat keičiasi ir ji prieinama kiekvienam norinčiam, akimirksniu.

Net ir antrokui su aifonu. Arba androidu. Tiek mokykloje, tiek už jos ribų.

Būtent dėl technologijos, kai kuriose vietose vaikai neabejotinai žino daugiau, negu jų mokytojai:

  • Nes jie daug imliau adaptuoja technologiją savo gyvenime;
  • Nes jie turi daugiau laisvo laiko įsigilinti į tai, kas juos domina;
  • Nes jie neturi mokėti mokesčių, nervintis dėl pabrangusių dujų, paimti vaikų iš mokyklos ir kitų rūpesčių, kurie sunaudoja tiek daug suaugusiųjų energijos ir dėmesio.

Ir kai kuriems mokytojams tai neabejotinai nepatinka.

Todėl jie dar aršiau laiko savo „kovines pozicijas“ ir naudoja visą arsenalą, kokį tik turi – dar likusį autoritetą, blogus pažymius, pastabas, psichologinį terorą ir t.t.

Moksleiviai atsako tuo pačiu, situacija įsisiūbuoja ir prarandama ne tik abipusė pagarba bei elementari tvarka, bet ir pamirštamas esminis dalykas:

Ko mes čia visi susirinkome? Koks mokyklos tikslas? Kodėl vaikai turi eiti į mokyklą, visų pirma? Kodėl ten eina mokytojai?

Ir jei manęs kokioje 10-oje klasėje kas nors būtų paklausęs, kodėl aš einu į mokyklą, būčiau atsakęs kažką panašaus į:

„Nes reikia. Kad gaučiau diplomą, įstočiau į universitetą, jį pabaigčiau ir gaučiau darbą už kurį moka daug pinigų.“

(Taip, tai paviršutiniškas atsakymas, bet šį kartą tiesiog neturiu erdvės išsiplėsti.)

Užtai dabar mano greitas atsakymas į klausimą „kodėl moksleiviams verta eiti į mokyklą?“ būtų:

Tam, kad jie efektyviai įgytų fundamentalias gyvenimo žinias, įgūdžius bei patyrimus ir taptų stipriais, sąmoningais bei harmoningais savo gyvenimo kūrėjais.

Ir dar gerai pasilinksmintų. :)

Jei tai tikrai būtų mokyklos tikslas:

  • Karas ir diskomunikacija tarp mokytojų ir moksleivių jau būtų virtęs abipusį augimą skatinančiu bendradarbiavimu į vieną ir tą patį tikslą;
  • O beveik kiekvienas – dauguma, o ne mažuma – kuris baigė vidurinę, turėtų visiškai unikalų, autentišką būdą, kaip gyventi tą savo stiprų, gražų, sąmoningą ir harmoningą gyvenimą.

Bet kažkodėl neturi.

Ir ši švietimo sistema negali pasakyti, kad ji negauna rezultato dėl to, jog neturėjo pakankamai laiko – žinai jos istoriją?

Sugreitinta versija:

Dar 1812 metais visose Prūsijos vidurinėse mokyklose buvo įvesti privalomi abitūros egzaminai. Taip ir vadinosi – Abitur. Dabartinė švietimo sistema iš ten ir kilo – ji taip ir vadinasi: Prūsiška švietimo sistema. Gimusi prieškario Vokietijoje ir – atsitiktinai arba ne – liudijusi 2 Pasaulinius Karus, kaip viena pagrindinių organizatorių.

Jai 200 metų ir ji nuo to laiko iš esmės nepasikeitė.

(Taip, aną kartą mes tikrai ryžtingai nusprendėme antrokams vietoje dvejeto rašyti debesėlį, bet po to kažkaip per ilgai užšventėm pergalę.)

Ilgalaikis senos švietimo sistemos rezultatas?

Statistikos sąrašą būtų galima pildyti ir be galo ir be prasmės.

Bet esmė yra čia:

Tau panašu, kad taip elgiasi žmonės, tapę savo gyvenimo kūrėjais, kurie „valdo savo realybę“?

Nu nepanašu.

Kodėl?

FUNDAMENTALI ŠVIETIMO SISTEMOS KLAIDA

„Ko žmogui iš tikrųjų reikia, tai ne būsenos be įtampos, bet pastangų ir kovos siekiant vertingo tikslo, kurį jis pats laisvai pasirinko.“

Viktor E. Frankl

Perfrazavus 3 esmines priežastis, dėl kurių degraduoja švietimo sistema, gauname švietimo sistemos „statutą“, kuris turėtų būti perskaitomas kiekvienam vaikui, pradedančiam eiti į mokyklą:

  1. Tu eisi į mokyklą ir mes ignoruosime Tavo natūralius talentus, įgimtus polinkius, pomėgius ir sugebėjimus – mes represuosim Tavo Unikalią Konfigūraciją tol, kol Tu pamirši, kad ją iš viso turi;
  2. Tu eisi į mokyklą ir mes bausime Tave už kiekvieną klaidą tol, kol Tu nebenorėsi bandyti nieko naujo ir bijosi daryti bet kokius veiksmus už to riboto veiksmų ir minčių spektro, į kurį mes Tave įkalinome;
  3. Tu praleisi 12 savo gyvenimo metų mokykloje tam, kad po jos išėjęs į realų pasaulį visiškai nesusigaudytum, kaip tas pasaulis iš tikrųjų veikia ir kad šiuo Tavo neišmanymu galėtų naudotis visi, kas netingi.

Tai ir išeksponuoja vieną, fundamentalią švietimo sistemos klaidą:

Vaikai mokykloje neturi absoliučiai jokios pasirinkimo laisvės.

Jie tiesiog PRIVALO vykdyti tai, ką suaugę jam sako. Nuolat. Kasdien. 12 metų iš eilės.

Ir jei Tavo mintyse nuskambėjo kažkas panašaus į:

„Bet jie gali rinktis! Tarp etikos arba tikybos. Tarp anglų, rusų arba prancūzų.“

Tada atsakyk į šį klausimą:

O Tu labiau norėtum sumokėti man 200 litų, 150 ar 175?

Nė vienas iš „pasirinkimų“ Tavęs kažkodėl nevilioja?

Keista.. :)

Nes tai ne pasirinkimas, bet pasirinkimo iliuzija. Apgaulė. Haliucinacija, prie kurios mes taip pripratom, kad net nebepastebim.

Nes tikras pasirinkimas panašesnis į atsakymus, kurie slypi po šiuo klausimu:

Ką Tu norėtum veikti, jeigu bet kas būtų įmanoma?

Ir jei Tau tai atrodo per daug „abstraktu ir nepraktiška“, tada pagalvok apie tai:

Einstein’o niekas neprašė sukurti reliatyvumo teorijos, Steve’ui Jobs’ui niekas neliepė sukurti iPhone’o ir iPad’o, o Elon’ui Musk’ui – „neįmanomo“ elektromobilio „Tesla“.

Būtent tai juos visus ir vienija:

Jie visi dirbo už ribų to, kas buvo „privaloma“, už ribų to, kas buvo „savaime suprantama“ ir įprasta kitiems.

Užuot darę tai, ko reikalavo aplinka, jie darė tai, kas buvo įdomiausia, vertingiausia ir prasmingiausia jiems patiems. Jie darė tai, ko reikalavo jų prigimtis, jų „unikali konfigūracija“.

Kodėl tada kiekvienam moksleiviui neleidus ieškoti einstein’o, jobs’o ar musk’o savyje – o gal Picasso, Zaha’os Hadid ar Martha’os Graham –  to autentiško genijaus, kuris užkoduotas kiekviename iš mūsų?

Nerandi rimtų argumentų?

Tada lieka vienas esminis klausimas:

Kaip būtent tai padaryti?

Džiaugiuosi, kad paklausei. :)

REFORMOS KONCEPCIJA: PAMOKA „MANO LEGENDINIS PROJEKTAS“

Įsivaizduok VIENĄ pamoką, kurioje vaikams niekas nesako, ką jie TURI daryti. Vieną pamoką, kurioje kiekvienas vaikas pats išsirenka, kur jis nori būti semestro gale – ką per tą laiką jis nori sukurti/išmokti/patirti:

Sukonstruoti robotą? Mobiliąją programėlę? Šokio spektaklį? Surinkti lėšų labdaringai veiklai? Atidaryti natūralių koktelių kioską? Nufilmuoti filmą? Sukurti daikto dizainą? Eilėraštį? Elektroninę knygą? Dar kažką visai kito?

Ko būtent Tu nori? Kas Tave labiausiai veža? Kas Tave labiausiai domina? Kas Tau teikia daugiausiai džiaugsmo? Kas kuria daugiausia vertės kitiems?

Tu pats išsirenki savo projektą, vystai jį iki semestro galo (vienas pats arba komandoje su draugais), o semestro gale tiesiog pristatai jį – iš pradžių savo klasiokams, o tada visai mokyklos bendruomenei bendroje parodoje.

Projektai nevertinami – nei pažymiais, nei saulutėmis ar mėnuliukais. Todėl Tu net neprivalai vykdyti savo projekto. Tu privalai tik dalyvauti pamokoje – esi laisvas būti ten, klausytis, išgirsti, vertinti, analizuoti ir…

Nepateikti JOKIO rezultato semestro gale.

Be baimės, kad Tave už tai nubaus – nei vienetu ar dvejetu, nei palikimu kartoti tą pačią klasę antrus metus.

Ar dalis vaikų pasinaudos tokia galimybe ir visą semestrą tiesiog nieko nedarys?

Beveik neabejotinai.

Bet įsivaizduok, kad Tu prabimbinėjai visą semestrą, nieko nepadarei, jautiesi pats sau labai gudrus ir staiga…

Mokyklos parodoje pamatai 3, 4 ar 5 kitų vaikų „Legendinius Projektus“, kurie Tau tikrai patinka.

„Wow!.. Bliamba.. Gerai pavarė.“

Ir Tau nieko nelieka, kaip tik suvokti, kad:

A. Tie projektai sukurti lygiai tokių pačių mokinių, kaip ir Tu ir kad jų NIEKAS nevertė to daryti: niekas nelaužė rankos, neprievartavo, negąsdino ir negrasino – Tavo mokyklos draugai PATYS norėjo tai sukurti. Juos tai vežė, jie dirbo visą semestrą ir gavo rezultatą.

B. Tu neturi jokio pasiteisinimo – „nenoriu, nes kiti liepė“ ir „ai, man tai tiesiog neįdomu“ staiga netenka galios ir ima skambėti tiesiog kvailai. Tau neįdomu daryti tai, kas Tau įdomu? Tada kas Tau įdomu?

Ar tokie suvokimai kažką keičia Tavo vidinėje motyvacijoje?

Jei Tu išdrožtas iš medienos – gal ir ne.

Bet jei Tu gyva, jaučianti ir mąstanti būtybė – neabejotinai.

Todėl kito semestro pradžioje tie patys klausimai Tau ima skambėti visai naujai:

Tai kas Tau įdomu? Ko būtent Tu nori? Kas Tave labiausiai veža? Kas Tave labiausiai domina? Kas Tau teikia daugiausiai džiaugsmo? Kas kuria daugiausia vertės kitiems?

Ir Tu imi gauti vis naujus atsakymus – vis tikslesnius ir konkretesnius, vis labiau gazuojančius, kibirkščiuojančius ir įkvepiančius.

Atsakymus, kurie Tau vis labiau atskleidžia Tave patį – Tavo natūralius pomėgius, polinkius, stiprybes ir vertybes. Tavo Unikalią Konfigūraciją.

Mokytojo vaidmuo?

Padėti strategiškai išsirinkti projekto temą ir pasirūpinti, kad projektas būtų vystomas kuo efektyviau, nuosekliau bei džiaugsmingiau.

Mokytojas yra tas, kuris klausia – kad ir tokių klausimų:

  • Tai kokio rezultato Tu norėtum kitą savaitę? Ką Tu norėtum būti padaręs kitą savaitę, kad Tavo projektas labiausiai pasistūmėtų į priekį? Kad Tu galėtum didžiuotis savimi ir kad Tavo darbas džiugintų kitus? Ką Tu turi padaryti, kad taip ir įvyktų?

Jis yra vyresnis draugas, palaikymo komanda ir treneris, o ne prižiūrėtojas ir represorius.

Be abejo, mokytojams reikės atskiros metodologijos, kuri turės būti pritaikyta kiekvienai klasei atskirai, – pirmokas nelygu penktokui, penktokas nelygu vienuoliktokui – bet tai jau ne šio straipsnio tikslas.

Smagioji dalis?

Padaugink 2 projektus per metus iš 12 vidurinio išsilavinimo metų (nuo 1-os iki 12-os klasės) ir gausi 24 „Legendinius Projektus“ vidutinio Lietuvos moksleivio žinių, patyrimo ir suvokimo bagaže:

  • Žinios apie save ir kitus – apie tai, kas neša džiaugsmą Tau ir apie tai, kas kuria vertę kitiems;
  • Realaus pasaulio patirtis apie tai, kaip mintis, norus ir svajones paversti tikslais, projektais ir nauja realybe;
  • Suvokimas, kad pasaulis leidžiasi formuojamas ir transformuojamas, jei tik Tu strategiškai sutelki į jį savo kūrybinį arsenalą.

Jei pradėtume dabar, už 12 metų Lietuva kasmet į pasaulį išleistų apie 30 000 autonomiškų savo gyvenimo kūrėjų, kurie būtų solidžiai ginkluoti strategiškai svarbiu kūrybiniu arsenalu.

(Palygink tai su iliuzijose paskendusių „avelių banda“, kurią išleidžiame iš mokyklų dabar ir pajausk skirtumą: emocinį, psichologinį, ekonominį, dvasinį ir kultūrinį.)

Ką būtent jie darys su tuo sprogstamu kūrybiniu užtaisu?

Nežinau.

Bet žinau štai ką:

Įsivaizduok kartą metuose organizuojamą geriausių visos Lietuvos
„Legendinių Projektų“ parodą

Ar Tu norėtum pažiūrėti, ką sukūrė geriausi Lietuvos moksleiviai,
kai jiems pagaliau buvo leista kurti visiškai laisvai?

Kurti tai, kas svarbu, įdomu ir prasminga patiems moksleiviams – gyviems, imliems ir kūrybingiems – o ne tai, ko nori patukę dėdulės, kurių vaizduotė jau daug metų nepabusdama žiemoja šiltai priperstuose biurokratiniuose krėsluose.

Nuklydau, bet esmė paprasta:

Aš einu dabar pat. Ir moku už tai pinigus – bent 20EUR, drąsiai.

Ir imu dar 3-4 bilietus savo draugams. Kur? Kada?

Mano vaizduotė sproginėja ir kibirkščiuoja trumpais sujungimas – aš irgi daug ko nežinau ir nematau smulkių detalių kaip būtent tai iš tikro gali atrodyti realybėje. Bet aš ŽIAURIAI nekantrauju tai pamatyti ir patirti. Tik todėl ir rašau šį straipsnį.

Nes.

Akivaizdu, kad mano siūlomas sprendimas nėra tobulas.

Jis žalias, „utopiškas“, nedetalus. Galbūt su esminėmis spragomis. Ar net fundamentaliomis klaidomis.

Bet aš bent jau galiu jį įsivaizduoti.

Ir mane tai veža. Aš norėčiau mokytis tokioje mokykloje – net jei likę 90% pamokų būtų tuščias energijos švaistymas.

Todėl pabaigai, kviečiu Tave padaryti 2 dalykus:

A. Jei ši švietimo reformos koncepcija Tau atrodo vertinga – jei jauti, kad dėl jos bent dalis žmonių galėtų gyventi laimingiau, džiaugsmingiau ir harmoningiau – tada tiesiog pasidalink šia nuoroda su tais žmonėmis, kuriems tai gali būti įdomu.

Kas žino į kieno dėmesio lauką ši informacija gali pakliūti ir kokius sprendimus inspiruoti ilgajame bėgyje?

B. Pasidalink savo mintimis ir pastebėjimais komentaruose:

Matai spragą? Nori papildyti? Pridėti kažką naujo, svarbaus ir vertingo? Kažką nereikalingo atimti? O gal tiesiog žinai geresnį variantą, kuriuo nori pasidalinti?

Tada taip ir padaryk – kartu mes daug protingesni, nei po vieną, todėl komentarų skiltis po šiuo straipsniu gali tapti tikromis kūrybinėmis dirbtuvėmis, kurios prisidės prie greitesnės, sklandesnės ir efektyvesnės transformacijos.

Kartu, papurtom šią realybę. ;)

* Taip, mokyklose tikrai yra fantaaastiškų mokytojų, – ačiū jiems! – kurie daro neįkainojamą darbą ir atiduoda visą save, nepaisydami to, kad sistema jau girgžda, siūbuoja, springsta dūmais ir spjaudosi varžtais. Bet, sako tie patys mokytojai, išimtys tik pateisina taisyklę.

** Netiesa. Coca-Cola neišrado Kalėdų Senio, bet išpopuliarino jo personažą tokį, kokį pasaulis žino dabar. Tiesa, dovanėles po eglute vis tik padėdavo ne Kalėdų Senis, o Tavo tėvai. Man labai gaila.

Horizontal A

komentarai

750-x-100