[Instrukcinis bėgimo technikos video – straipsnio viduryje. Žiūrėjimo laikas: 5min. 34sek.]

Didžiąją savo gyvenimo dalį aš maniau, kad moku bėgti – mes visi mokam, tiesa? – tiksliau, aš tikėjau, kad bėgime išvis nėra ko mokytis: Tu tiesiog bėgi ir viskas.

Juk galų gale, nei mokykloje, nei universitete mūsų nemokė, kad yra kažkoks ypatingas būdas bėgti – nors bėgti liepdavo ir ten ir ten.

Aš net esu buvęs Kauno Technologijos Universiteto lengvosios atletikos rinktinės nariu – tik vieną semestrą, kol mečiau studijas – bet ten manęs taip pat niekas nemokė kaip bėgti.

Todėl aš buvau gerokai apšalęs, kai po 4 metų nuo universiteto baigimo aš pagaliau sužinojau, kad yra tam tikras būdas bėgti – labai praktiškas, efektyvus ir turintis aiškią vidinę logiką.

Dar daugiau, pradėjęs taikyti šią techniką aš suvokiau, kad Tu turi mokytis bėgti techniškai – jei tik nori bėgti saugiai, ilgai ir tikrai rūpintis savo sveikata, užuot kenkęs jai.

Kodėl tada mūsų to nemoko nei universitete, nei mokykloje?

Skaityti toliau

Prieš pusvalandį nebuvau net girdėjes, kad egzistuoja kažkoks mitinis bodywork’as.

Bet šokio-judesio terapeutas dr. Alexander Girshon ką tik baigė pirmąją šios technikos demonstraciją ir atėjo metas patiems ją išbandyti.

Aš atsiguliau ant nugaros, mano partnerė stovėjo šalia ir “saugojo erdvę”, kurioje aš turėjau pirmą kartą panirti į bodywork’ą. Pažvelgiau jai į akis – ji žiūrejo į mane, mes nusišypsojome ir aš užsimerkiau.

Dabar mano užduotis buvo atsipalaiduoti ir tiesiog stebėti savo pojūčius iš vidaus, kol ji dirbs su mano kūnu iš išorės – tyrinės atskirų mano kūno dalių (rankų, kojų, pirštų, delnų ir t.t.) “struktūrą bei judėjimo galimybes”.

Ką ten tyrinėti?..

Erdvę aplink mane nepastebimai užtvindė muzika, tada pajutau švelnų delno prisilietimą ant kairiojo klubo ir mano kūnas ėmė vibruoti – vos jaučiamai, bet nuo galvos iki kojų pirštų galiukų.

Spėjau pagalvoti dar keletą neįmantrių minčių ir staiga kambarys, kuriame aš prieš akimirką atsiguliau patirti bodywork’o, kažkur pradingo.

Neprisimenu, į kur “pradingau” pirmiausia ir nepamenu pojūčių eiliškumo – bet jų buvo daug, jie sekė vienas po kito, jie buvo nauji ir intensyvūs.

[continue reading…]

Grynasis beribis potencialas šypsosi. Kas jam nutiks vėliau?..                                                                  cishore™

Jei Tau (ne)pasisekė taip, kaip ir man –  Tu greičiausiai lankei (ar vis dar lankai) mokyklą ir praleidai ten galybę valandų, kartu su mokytojais ieškodamas atsakymų į Tau svarbius klausimus bei įgydamas vis naujų žinių, leidžiančių Tau daryti tiesiog nuostabius dalykus, apie kuriuos Tu kažkada net nesvajojai:

• Šlifuoti medinę kaladėlę švitriniu popieriumi ir įkalti vinį;
• Nerti vąšeliu ir daryti aplikacijas iš spalvoto popieriaus;
• 15 kartų iš eilės sukalbėti “Tėve mūsų” ir to nepastebėti;
• Užrašyti vandenilio peroksido reakcijos formulę su uranu ir ją akimirksniu pamiršti;
• Sudaryti elektros grandinės jungimo schemas ir stebuklingu būdu gauti teigiamą pažymį;
• Apskaičiuoti integralines funkcijas, lyg tikras profas – vien tam, kad dabar nebeprisimintum, ką tai iš viso reiškia;
• Bei daugybę kitų labai naudingų ir praktiškų dalykėlių, kurie be mokyklos būtų tiesiog neįmanomi.

Ir nors skaičiuoti integralines funkcijas ar kalbėti “Tėve mūsų” gali būti tiesiog nuostabus patyrimas, mokykloje Tavęs neišmokė vieno svarbaus dalyko ir nedavė atsakymo į vieną – bet esminį – klausimą.

Klausimą, kuris turėtų eiti prieš visus kitus klausimus ir visus kitus “darymus”:

Kodėl Tu darai tai, ką darai?

Skaityti visą…